Naujienos

“Šventos duonelės kelias”

Kai duonos kasdieninės laužiu kampą, Suskamba sodais ir šilais,

Mintin atplaukia protėvių išvargtos godos Pakvimpa motinos žilais plaukais…

Pakvimpa rankomis senelių, jų sodžium ir takais,

Užuodžiu aš tėvelio valią ir sesės ašaras nūnai.

Kiek daug toje riekėj sudėta: pasaulio upių ir kalnų,

Kiek daug tam prakaito išlieta, kad būtų sotu ir skanu.

Duonos kepimas yra labai atsakingas darbas. Todėl  mūsų šeimininkės su meile minkė ir kepė. Pasak Irenos ir Adelės Šv. Agotos duona saugo nuo visų blogybių. Belaukiant kol duonelė kepa jos dalijosi prisiminimais kaip būdavo elgiamasi  sugrįžus iš bažnyčios. Šv. Agotos duona būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įkišama į namo pamatus. Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai, tokią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų. Vis dėlto kiek daug triūso ir pastangų reikia įdėti, kol galime ją raikyti.

      

Soc. darbuotoja užimtumui Lina Buivydienė